Rugpjūčio 11–16 d. dvi Lietuvos pedagogės turėjome galimybę dalyvauti tarptautiniame seminare Osvencimo dialogo ir maldos centre. Seminarą daugiau kaip dešimtmetį organizuoja Maksimiliano Kolbės (Maximilian Kolbe) fondas. Netoli Osvencimo miesto nuo II-ojo pasaulinio karo yra išlikusios Aušvico ir Aušvico – Birkenau koncentracijos stovyklos, didžiausios nacistinės Vokietijos įkurtos koncentracijos ir naikinimo stovyklos. Seminare turėjome galimybę susitikti su daugiau kaip dešimties Europos šalių dalyviais ir diskutuoti temomis, kurios sieja praeitį, dabartį ir ateitį – kaip išsaugoti atmintį ir perduoti ateities kartoms, kaip siekti susitaikymo ir atjautos.
Pirmąją seminaro dieną, dalyviai turėjo progą susipažinti vieni su kitais, seminaro programa bei dalyvauti susitikime su Aušvico koncentracijos stovyklos direktoriaus pavaduotoju Andrzey Kacorzyk, kuris skaitė pranešimą „Aušvico prievartos ir smurto našta. Su kokiais iššūkiais susiduriame?“
Antrąją dieną mūsų laukė susitikimas akis į akį su istorija, kurios laukėme su jauduliu, žinodami praeitis faktus, skaičius, skaitę romanus… Tą dieną lankėme Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklas. Grįžę iš stovyklų, visi dalyviai, pasiskirstę į dvi grupes, turėjo galimybę išsakyti savo mintis ir dalyvauti diskusijoje.
Trečią dieną susitikome su liudininkėmis, išgyvenusiomis ir patyrusiomis koncentracijos stovyklos siaubą, Prof. Dr. Hanna Ulatowska ir Zdzislawa Wlodarczyk. Moterys dalinosi savo prisiminimais nuo patekimo į stovyklą, kaip jos išgyveno, kaip tai palietė jų gyvenimus, ką jos veikia ir kaip gyvena šiandien. Kitas susitikimas buvo su išgyvenusiu ir savo skausmingus atsiminimus išliejusiu popieriaus lape – Lenkijos scenografu bei dailininku Marianu Kolodzejumi, kurio įspūdinga paroda eksponuojama netoli Osvencimo įsikūrusiame Pranciškonų vienuolyne. Šią parodą pristatė ir apie dailininko – kalinio Nr. 432 išgyvenimus pasakojo Osvencimo dialogo ir maldos centro kunigas Manfred Deselaers. Dailininko Mariano Kolodzejaus išgyvenimai, kuriuos jis patyrė per 5 metus būdamas įkalintas, išlieti popieriaus lape, atspindi to istorinio laikotarpio žmonijos siaubą, skausmą, badą ir neviltį. Pakanka pamatyti šią parodą, kad suprastum, ką teko išgyventi į koncentracijos stovyklą patekusiems žmonėms.
Ketvirtą ir penktą dienomis turėjome galimybę klausytis pranešėjų iš Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Estijos, Ukrainos. Seminaro dalyviai skaitė pranešimus apie Antrojo pasaulinio karo padarinius ir istorinės atminties išsaugojimą jų šalyse. Dalyvavome diskusijose įvairiomis temomis, kurias iškėlė seminaro dalyviai: ,,Išlikę gyvi – kokia jų liudijimų vertė, kaip juos palaikome?“, ,, Praeitis, dabartis, ateitis – pamiršti ar prisiminti?“, ,,Atminties jėga ir jos pavojai“, „Ar įmanoma į koncentarcijos stovyklų siaubą žvelgti per pozityvumo prizmę?“. Penktadienio vakarą turėjome draugišką, gal net kūrybinę vakarienę, kurioje skambėjo įvairių šalių dainos. Seminaro dalyviai išgirdo ir lietuviškos liaudies dainos skambesį.
Kaip sakė vienas iš seminaro dalyvių ,,Tiltai yra statomi tam, kad jie jungtų, jais būtų vaikščiojama…“. Mes manome, kad dalyvavimas tokiame seminare, susitikimas su Europos šalių dalyviais iš skirtingų organizacijų, turinčiais skirtingų patirčių, bet vienodai besidominčiais žmonijos istorija, besidalinančiais savo šalies ir asmenine patirtimi, pirmiausiai pastatė tiltą mums, praplėtė akiratį, suteikė žinių, kurias galėsime perteikti savo mokiniams.
Gintarė Boreišienė
Kėdainių r. Šėtos gimnazijos dailės mokytoja, NŠ organizatorė
Vaida Apšegienė
Radviliškio Vaižganto progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, anglų k. mokytoja